Jaunystės vainikas

Tau per kalnus aukščiausius perkopti,
tau iš jūrų, iš vargo išbristi,
mes nupinsim gražiausį vainiką
tau iš vėtrų ir vėjų, jaunyste.

Žydi žemė žilvičiais ir vyšniom
ir liūliuoja žaliu vasarojum,
ir pavasario paukščiai sugrįžę
jauną, gražią jaunystę dainuoja.

Nuo viensėdžio ežios lig viensėdžio,
nuo klevų lig pakluonės klevų,
kaip auksinio saulėtekio varpas,
skamba laimė jaunystės vardu.

Tu kaip vasaros saulė, jaunyste,
Tu kaip saulė krūtinėse šviesi
ir pernakt kaip žvaigždė neužgesus
tu kaip saulė kasdien užtekėsi.

Eina vargas per tėviškės kaimus
ir sau sukasi gūžtą arimuos –
tu ant žemės, perniek išvaržytos,
tu neverk taip, jaunyste, parimus.

Tau pasmaugt vargą sunkų ir juodą,
tau iš ašarų krašto išbristi,
mes nupinsim gražiausį vainiką
tau iš vėtrų ir vėjų, jaunyste.