Ateities paveikslas

Mūsų gyvenimas kaip samanė bitelė
vėlyvą vakarą į avilį parskris,
jau bus daina nutilusi, jau bus gražiai pašalę –
kaip Dievo mintys susirinksim pas duris.

Ant šilo samanos žilos su širdimi pražilusia
gal verks jaunystė už paklydusias maldas,
ir tujen, mylima, ir tu gal su manim per vienąnakt pražilsi,
ir bijūnėliai nežydės veiduos.

Pas ugnį tolimą regėsim taip save susėdusius,
iš siluetų pastatysim sau tėvų gūžtelės žuvusius namus,
lig paskutinio saulės spindulio žydės ten aukso vynuoginis žiedas
ir baltam nuomete pirmoji mūsų meilė eis pro mus.

Dvarus ir turtus atiduos karaliai
ir karalienės – perlus, smaragdus,
ir tavo vardas, Jėzau, mirties žaismo pastoralėj
saldžiausioji paguoda bus ir prieglobstis nežemiškai saldus.

Vienuoliai ir vienuolės šalto mūro sienose,
aukšti hierarchai ir žemi tarnai
Įiš mėnesienos vaikščiojo į mėnesieną
ir nesurado tavo tako, Kristau, į tenai.

Mes į tenai su aidu, einančiu per lauką,
mes į tenai su sausu ėglio spygleliu
taip nukeliausime nepasipuošę ir vienplaukiai
pagruodžiu vėlinių keliu.

Pas paslapties iš Kalno prasimušusį upelį
ten mūsų siela pasilenks, ir atsigers, ir atsigaus sunykusi,
ir bus žydresnė už vaivorykštės opalą
šventųjų iškilmių šventų žolių vainikuose.

Užmiršk žmogaus prisirišimą tuščią
ir pažadus tau, žeme, nenumirt ir jo mylėjimą užmiršk –
antai jau temt pradės, antai jau laivas keliasi ir bangos ūžčioja,
ir paskutinis mano žodis miršta.