Paklydėlis efratoje

Aš pasiklydęs klaidžiojau Efratoje
ir atsigert mažos upelės neradau –
ir girių gilmenys ir laukų lygumos sausroj žaliuot priprato jau,
o aš murmėjau, ko ne duona – mano nuodėmės, ko Tavo meilė, Dieve, ne vanduo.

Aš numiriau prieš Tavo veidą, Jėzau Kristau,
ir neteisingas Tavo akyse, apsimelavėlis esu,
ir senas ir pavargęs, kaip seniausias altarista
po Didžiojo šeštadienio aukos mišių.

Abuoja siela be giedros gyveno,
o iš Tavęs ateidavo giedra,
giedra užgesdavo širdyje mano,
bijojau Dievo rytą, velnio – vakare.

Giliam kape gyvena kirminas pašvinkęs –
įlįs į akį jis, į burną jis įlįs,
ir tuo manim pasibaisėjimas mane pagauna ir kankint apninka,
ir nesiteisina liežuvis, Dievo užmirštas kvailys.