Jeruzolima

Iš ko tave pažint,
šventoji Jeruzolima,
kas tau, charakteringa,
kas pripuolama,

ir kas mane iš augančio į šeštą aukštą Kauno, kas nuves
pasižiūrėt ir apsiverkt tavęs?

Neliko to gyvenimo, tų svietiškų žinių,
neliko akmenio ant akmenio,
daug buvo ir daug numirė žmonių,
kuriuos kas atmena ir kas neatmena.

Ir aš norėjau, aš norėjau be tavęs
iškelti tau laidotuves.

Ko išdidi buvai,
ko nenusilenkei dailidei Kanaano –
dabar po laiko jau,
po laiko mano krikštas ir išganymas.

Ir avinėlio kraujas ir pavalgymas žuvies –
po laiko, po tavęs.

Kas bus tau kito Kristaus pranašu ir kas gyvu paminklu,
ir už tave kas išeis sveikas šitą žemę dygiąją,
iš vandenio tu ar iš kito ženklo
manai tu atsigaut, manai gyvent, mano šventa, mano skaisti religija?..

Kas tavo atgailą, kas adventą ir atnašavimo prefaciją atšvęs?
Jeruzale, Jeruzale, nenoriu mirštančios tavęs.