Gėlės miršta

Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
Gėlės – imkit, numarinkit ir mane.

Jos ant lūpų, jos ant veido, ant širdies
nežydės, nebežydės, nebežydės.

Aš iš ašarų išplaukti, iš juodų
savo kelio nerandu, neberandu.

Dugne vynas ir košmaras ir mirtis,
o ant kranto vieno sapno praeitis.

Vienas sapnas man dainuoja širdyje:
myliu žemę, myliu žiedą, myliu ją.

O po meilės, o po sapno, po dainos
kas bus meilė, kas bus sapnas, kas dainuos?

Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
Gėlės – imkit, numarinkit ir mane.