Buveinė iš užganų mėginimo

Aš prie ugniakuro graudaus ir šalto,
kaip Elizeumo laukų tylus šešėlis,
padaręs išvaizdą ant veido šventą ir beveik nekaltą,
kalbu maldas, į dangų nuodėmę pakėlęs.

Tavoj akivaizdoj, o didis Dieve, džiuginu išbaimintą jos
o ji vis ne ir ne – – –
o, nedorybių amžinoji įsčia,
ko susikrimtusi ir gąsdini mane? ..

Žiūrėkite, žiūrėkit, mano akys,
ir dūšia, verk už visą skurdžią giminę,
burna, atsikalbėk už išdainavimą, už iškalbėjimą ir už žodžius ir už pasakymus
kuriuos prisimeni, kurių nebeprisimeni.

O dienos, dienos su pirmos komunijos švenčiausiu sakramentu
su skundu iš susopusios širdies gelmių,
balti balandžiai baltose akantose,
kur jūs, kur jūs? ..

Sugrįžkite, sugrįžkit, mano kojos,
ranka, o tu, o tu užmirški užganą saldžiuose meilės žieduose,
pikta dvasia, o tu, o tu atstok, tu,
pikta dvasia, kiekvieną mano kaulą ir kiekvieną gyslą, ir kiekvieną sąnarį apsėdusi!