Pasmerkimas

Saulės kraštas ne bedalių, ne vergų,
jo nesieksi nei svajonėm, nei sapnais,
žemėj saulės spindulėlis per brangu,
o tamsos išnešt iš čia tavęs neleis.

Džiūk kaip stagaras nublokštas laukuose
ir graudžiai vaitok nualpusia širdim,
neištrūks iš kūno trokštanti dvasia,
kol krūtinė bus sukaustyta grandim.

Veltui raudos, veltui ašaros širdies,
tavo skausmas numarins tave, ne guos.
Ženk į prarają nakties ir pražūties, –
ant uolos vien karčią tulžį tepaduos.

Saulės troško milijonai, kaip ir tu,
į žydrynę gilią tiesdami rankas,
ir nualpo ir sustingo po ledu,
teišvydę laimės žydinčias lankas.

Saulės kraštas ne bedalių, ne vergų,
nebūk vergas – pats nesiektas nusileis,
vergui laisvė bus kalėjimas tamsus,
ir kalėjime, kas laisvas – laisve žais!