Tarp žemės ir dangaus

Slapta ir tolima buitis
į mano rytdienos praskleistą lapą užsirašė.
Nemyliu aš tavęs, o žeme:
tu – motina mana,
o aš – sūnus ne tavo.
Tavy manos gyvybės siūlai susiraizgė,
tik aš ne tavo rasą gėriau…
Ne tu nė saulėtas dienas parodei.

Pažįstu savo motiną – tai tu.
Žinau ir Tėvą – didis Jis.
Jam lenkiasi krištolo rūmų
tyroj palangėj chrizantemos …
Jam atidaro žiedo gelmę tulpė.
Oazių palmės, kiparisai neša maldą,
ir “Gloria” triskart giedodami,
tarnauja Jam anos buities
būriai suklaupę angelų…

Nuskyniau šaką oleandro
ir rūtą, dvelkiančią pavasariu,
ir išeinu, palikęs močia – žemę,
kur gintaro, krištolo rūmuos ašaros nekrito,
kur šaukia mane Tėvas ir buitis.
Ir niekur niekur aš nuo žemės
kaip kūdikis nuo motinos nenueinu,
ir jos kančia mane kasdien svaigina,
ir jos dalia
nevystančių dienų.