Poeto autobiografija

Kaip Nemuno krantais šešėlis
prabėgo vaikiška diena.
Užaugau didelis. Po dvidešimt.
Paseno motina. Sena.

Be kamino lūšnelė buvo.
Žemutės durys. Trys maži langai.
Bet laimė, laimė! Apsakyt nemoku.
Tik taip trumpai, taip neilgai.

Per vasara prie karvių.
Po pievas, po miškus.
Per žiemą – ne kilometro, ne dviejų
sniege išmindavom takus …

Sulauki rudenio:
kiek nori – uogų, kiek tik nori – obuolių:
išsirpusių, prinokusių,
ant uogienojų, ant šakų.

Gavėnioje aguonų pienas.
Aguonų pienas! Tai gardu.
Arba, kad laukdavau Velykų –
margučių laukdavau už du.

Sakydavo: tą dieną Kristus keliasi.
Ir iš tikrųjų: pats mačiau.
Sakydavo: dabar pavasaris.
Ir saulė šviesdavo kur kas skaisčiau.

Bet va. Ne amžinai taip buvo.
Man vasara atėjo; motinai ruduo.
Pasilenkė ir tėvas truputį.
Prieš pačią dvidešimtį jau sesuo.

Sakysi, gera ir dabar. Nebloga.
Šeima nedidelė. Tik keturi.
Tiesa. Bet vietos jau per maža:
dviem tėviškės duonelė buvo per aitri.

Išėjo tėvas Argentinon.
Sesuo Brazilijon. Tikrai.
Atrašo kartais laišką. Tuščią. Taip. Be dolerių.
Tėvelis skaldo akmenis; sesulė kukurūzus raško; gyvena, sakosi, gerai.

O aš su motina tėvynėj.
Tegu sau skraido jie. Tegu.
Kol jos akis užmerksiu,
pabūsiu dar namie.

Ateina viesulai ir vėtros
ir tiesiai į namus.
Ir saulė ta pati pas juos ten
ir ta pati pas mus.