Aš – tavo

Aš – eglė tavo tylinčių miškų.
Aš – gyvas lašas tavo upių srauto.
Dainuojanti smiltis, prie žiemkenčio prigludus,
Sušildyta jo ištvermės ir kraujo.

Užtvenkus vyzdžiuos veriančias naktis,
Sulaikius lūpose laukinį skausmo gūsį,
Tave regiu, iš nuostabos pritilusi,
Pro tą balandžio žydrastiklę liūtį.

Laikyk mane, laikyk mane stipriai!
Ir daug tu reikalauk – tarsi iš kario.
Nuo savo ašaros pirmos, nuo pirmo juoko –
Ligi minties šešėlio paskutinio –
Tavo.