Upė, tėvas, upė

Mano upė artėja į mirties jūrą.
Mano žaizdos, išmėtytos pakrantėse,
išaugo žaliais krūmokšniais ir nevaisingais spygliuotais medžiais.
Mano gyvenime paliko tik viena aikštė, tik vienas miestas,
kurio nepraplaukiau ir savo vandens paviršiuje neužrašiau.

Aš plaukiu artyn į jūrą.
Aš nešuos įsimylėjusių valčių kuždesį,
girtų, barzdotų sielininkų dainą,
piemens, atėjusio naktigonėj pagirdyti žirgų, žiovulį
ir nesušukuotus plaukus.

Mano vanduo tampa lėtas.
Paskenduolės kūnas nebešildo manęs.

Aš tau nieko, mano sūnau, nepalieku, ko nėra buvę.
Mano vandenys nėra išsipildę, mano vandenys liko bevardžiai,
mano veidas susilies su veidais, anksčiau įplaukusiais jūron,
ir mano rankos sieks tolstančio tavo žemyno.

Mano sūnau, paimk iš mano veido nors vieną raukšlę –
ir aš liksiu gyvas,
atgaivink nors vieną mano vandeniu plaukusią žuvį –
ir aš nebūsiu miręs,
išgirsk nors vieną ties mano vandenin svajojančią mergaitę pratariant,
kad šešėliai, atsimušę mano vandeny, yra gyvų paukščių šešėliai.
Mano sūnau, aš išdidžiai liejuosi jūron.