Užsimiršimas

Einu aš: rodos, gatvė Gedimino, pažįstami veidai,
ir niekas žydinčio dangaus kraštelio neužstoja.
O ten antai
baltuoja Katedra – ramybės uostas žemės odisėjoj.

Pasveikina tie patys medžiai,
už kurių vaikystėj pasislėpę šmėklomis, vaiduokliais žaidėm,
ir, rodos, vėl pasipila būriai draugų,
ir, rodos, vėl mes krykštaujam ir juokiamės
tarp skambančiųjų Katedros varpų.

Paskiau mes kopiame, karaliais žaist, į Gedimino kalną,
paliesti akmenis šventus.
Šventragio slėnio šimtamečiai medžiai
šakų šešėlius meta ant veidų.
Pavargstame ir sėdamės ant gyvo mūro pailsėti,
akis užmerkiam: kaip puiku!
Ateina mylimas birželio vėjas
ir šviečia saulė viršum vaikiškų,
bet mąstymuos paskendusių galvų.