Susigalvojimas

Kada tik, Viešpatie, susigalvoju,
Aš vis kaip saulėn žiedas į Tave smelkiuos.
Prisimena man Tavo nuogos rankos, kojos,
Dyglių vainikas ant galvos.

Nueina debesys, ir rūkas išsisklaido,
Ir vakare subėga žvaigždės ant dangaus.
Virš jų, virš jų matau aš Tavo veidą,
Veidą kaip Dievo ir Žmogaus.

Matau iš spyglio skleidžias žiedas.
Jau greit, jau greit vainikas visas sužydės.
Ir eina tautos išrinktos ir atmestos ir gieda
Gražiausią posmą iš šventos giesmės.

Kada tenai ant Kalvarijos kalno
Tas paskutinis niekšas kaltę apraudos,
Nebetekės daugiau kraujai iš Tavo kojų, šono, rankų, delnų,
Ir žaizdos užsivers jau visados.