Etapai

Apyaušryje žmonija turėjo įvairiausių dvasių.
Pilna gamta knibždėjo gyvių ir dievų.
Bet amžių bėgy ėmė kirsti ji girias šventąsias
Ir naikint jų gyventojus, neišskiriant nė dieviškų.
Ir kas šiandien man patikės,
Kad taip neliko dieviškosios giminės.

Žmogus, ištroškęs apvaldyti visą žemę,
Išvaikė iš visur dievus ir tarė: jų gana!
Bet buvo tąsyk debesuota ir pritemę,
Kad dar išliko vienas danguje.
O gal todėl, kad jis pasiekt sunku,
Palaikė jį žmogus vieninteliu tikru.

Už tai jam buvo pažadėta po mirties dangaus sklypelis,
Tame sklypely – laimė amžina.
Tik reikia čia kantriai praeit kančių ir vargo kelią.
Paskui gyvenimas gražesnis negu pasaka.
Ir kas gi pažadais gražiais nepatikės,
Nors būtų nukelti net po mirties.

Tai buvo viduriniai amžiai. Šventas laikas.
Teologai, pažinę Aristotelį, jo logikos spąstus,
Prigaudė dogmų jais ir pamažėle taikės
Atskleist Dievybės požymius visus.
Visus pagavo šišas tas. Mergaitės gražios kaip žibuoklės,
Sustoję turguj, ginčinos dėl filioqués,

Tačiau kiti, senus graikų raštus ištraukę,
Juos skaitė, seilę rydami.
Be to, graikai, pabūgę turkų, Vakarų Europon traukė:
Ir taip Ellada mirus vėl atgijo pamaži,
Ir susimąstęs klausė vėl savęs žmogus:
Ar šis gyvenimas tikrasis tik nebus?

Tuo pat metu pradėjo mokslai žengt į priekį:
Žmogus įprato pasikliaut patyrimu,
Ir rezultatų neblogų visur pasiekęs
Jau įtikėjo savo visagalinčiu protu
Galėsiąs suvaldyti žemės ir dangaus jėgas
Ir vargstančią žmoniją laimėn ir garbėn išvest.

Bet pasirodė, protas ir žmogus suklydo:
Nors daug fantazijos, bet maža gi jėgos.
Ir žemės viešpats pridengė sau veidą šydu,
Kad nematytų ateities liūdnos.
Nes jo paties sukonstruota mašina
Panoro jį sutriuškint savo letena žiauria.

Tuoj silpnesnieji ėmė šaukt lyg būt pamišę:
Nereikia proto mums. Mes esam gyvuliai,
Ir juo greičiau mes į urvus sugrįšim,
Greičiau gyvensime laimingai ir dailiai,
Nes protas, tai ne teisė pirmagimio, ne dovana –
Bet prakeikimas ir kančios pradžia.

Kiti reformom socialinėm sumanė pataisyt dalyką
Ir su visokiais izmais ėmė gydyt galvas negudrias.
Tačiau ir po bet kokia kepure tas pats žmogus paliko
Ir tuoj parodė vėl savąsias ydas ir klaidas.
Ir taip išvargusi žmonijos giminė
Išmoko nieko nebelaukt ir netikėt.