Linksmas eilėraštis

Žiemos miškas vėjo nepavijo;
Pasipurtė sniego karčiais.
Lylia! Bus pavasarį lelijų,
Tik mane našta nuo kojų verčia…

Kas pavasarį matau aš žemę
Kaip įaistrintą šokėją!
Bet kai vėtrai naktį žemėj žema,
Ji žvaigždes po dangų išakėja…

Jau pakaks liūdėti pasirėmus!
Žemė nerimą dar žada.
Saulė spraudžiasi į lango rėmus,
Saulė rieda per stiklinį ledą.

Akyse bus ir tamsu, ir žalia –
Lygiai prieš pat mirtį karštis…
Eikim – vyrai, stokim, kas tik gali,
Dangun žemę rankomis įversti!