Daina apie saulėtus namus

Į saulę šaipėsi lelijos.
Regėjos – visos iš dangaus.
O ašai čia, žalioj šaly,
Iš nuobodumo pavargau.

Prisiminiau čigonės burtą
(Kortas, iš rankos būrimus),
Kad aš turėsiu didį turtą,
Statysiu saulėje namus.

Maniau, sukursiu didžią meilę,
Nebus palangėj sutemos;
Tada bus gražios mano eilės
Šituos saulėtuosiuos namuos.

Daug kartų vyšnios žiedus purtė,
Daug upės nešė sūkurių.
Tik ašai vis nė jokio turto,
Namų ir nieko neturiu.

Jaučiu – tai skamba laiko dainos.
Žinau – tai ūžia ežerai.
Tik mano meilė neateina
Dienom, naktim nei vakarais.

Žiūriu – tai žydi pirmas sniegas
Sidabro žiedu po medžiu.
Gilias naktis toks kietas miegas,
Kad nieko nieko negirdžiu.

Ir aš sakau – nereikia nieko.
Vienam taip gera vakare.
Tegu ir vakarą apsniega,
Tai man gražu bus pažiūrėt.