Ainis

Kaip mano senoliai urviniai
bijau visko:
tviskančio
žaibo, griaustinio,
tamsos ir miško
gūdžios glūdumos,
mirties ir kraujo.

Laikau talismaną saujoj,
amuletus namuos,
kad apsaugotų mane
nuo piktos akies,
nuo žvėrių ir angies
įkandimų; barstau pelenais
slenkstį,
kad Didysis Brolis
mano lemties
nesutrupintų kaip molio
grumsto, įsėlinęs vogčia.

Kaip mano urviniai senoliai
bijau visko: kūrenu nakčia
didžiulį laužą, kad atitolintų
nuo manęs ir mano genties
juodąją vėsumą amžinosios nakties.