Tėvas

Tėvas dabar ilgai sėdi
nejudėdamas
ir žiūri pro langą.
Persodintas Kanados beržas linguoja
tarp Ilinojaus vasarų kaitroje
sudegusių smilgų.
Gluosnių ilgi plaukai plaikstosi paukščių pilni.
Tolimam horizonte – Čikagos dūmai.

Ar jo pavargusios akys
mato dabar
gimtojo kaimo spindinčią biržę,
jaunystės draugus, besitaškančius Vaidmino sietuvoj,
Dargio malūno liepų plačias viršūnes
žaliuojančio Žemaičių dangaus pakrašty?

Netikėjom, tėve,
kad taip abudu,
tylūs kaip akmenys,
numesti už tūkstančio mylių,
žiūrėsim
į tą patį
svetimą
gamtovaizdį
ir matysim:
tu – savo tolimą šiaurės kaimą,
aš – savo niekad neatskrendantį
baltą Arktikos sakalą.