Neišsiųsti laiškai ir nepasakyti žodžiai draugams, kurie niekad namo nebegrįš

Keista, niekas šitam mieste nesustojo tą valandą:
ūkė laivai ir upė tekėjo, gatvės šaukė, dainavo vaikai,
lėktuvai skrido pro žvaigždes ir medžiai po mano langais
šlamėjo kaip visados. Ir žemė miegojo rami ir bejausmė.
Mano draugo knygose visos raidės tos pačios – šalti,
sukrekėję spaustuvių dažai ant išbalusio popieriaus,
žodžiai tebeskamba lygiai taip pat, kaip vakar,
Inga žiūri liūdnai į bėgius – visi traukiniai
nebegrįžo atgal.

Ar sutikom svetimšalę rudenio slėnyj? Ar jos šešėlis
krito kartu su mūsų šešėliais, ar ji tylėjo
kartu su mumis tarp vienos dainos ir kitos,
tarp juoko ir juoko, tarp mūsų alsavimo,
trumpoj tylumos akimirkoj, tarp žingsnių, tarp aido,
ar palietė jos ranka mūsų ranką, kai skyrėsi pirštai,
aną paskutinį kartą?

Niekas šitam mieste nesustojo. Upė ir medžiai šniokščia.
Ūkia laivai ir gatvės ūžia kaip visados.

Ar girdėjot jos žingsnius rugsėjo rasoj?

*

Paliko veidai ir žodžiai. Kiekviena detalė liko
sąmonėn įrėžta skaudžiai visam gyvenimui.
Niekas nebesugrįžta, o visa liko liko lygiai taip pat:
lūpų virpėjimas, antakių lankas, akys,
žingsniai žolėj ir balsai
geltono žiburio prieblandoj…
Visa liko kaip vakar:
ugnies atšvaitai ant smėlio,
ant tykiai tekančio vandenio,
milžiniški mūsų šešėliai
ant lietaus nuplautų, pilkų
daržinės sienų.

*

Niekas šitam mieste nesustojo tą valandą:
rytmečio rūkas kėlėsi, laikrodžiai mušė, tramvajai riedėjo,
vėliau dainavo vaikai.
Mergaitės juokėsi kaip visados.
Mano draugo knygose visos raidės tos pačios.
Už tolimo kelio, už sodo, slėnio gelmėj
tebeteka upė. Ir šviečia geltona šviesa
ant smėlio ir ant žolės. Mūsų pėdos liko.
Daina ir šešėliai lietaus nulytoj daržinėj.

Negirdėjom svetimšalės – žemė tokia lengva –
negirdėjome žingsnių – vėjai vaikščiojo sodu –
nematėm šešėlio vidunaktį –
kelio smėlis geltonas kaip vaškas –
nežinom ar lietėm jos ranką, kai skyrėsi pirštai
po paskutinio liūdno sudie…

Niekas negrįžta, bet liko viskas:
žodžiai, žingsniai, veidai.

Tik žemė tapo tuštesnė tą valandą.

*

Ir vėl sugrįžta visa, lyg praeities nebūtų,
lyg atsigėrei iš skaidraus šaltinio
ir vėl gali gyventi niūrią kasdienybę,
ir vėl gali gyvent
dainom prie blėstančios ugnies, kurias dainuoja
mergaitės ir jauni draugai,
ir daina apie gluosnį,
eilėm, kurias parašė tau vienam poetai,
ilgais pasikalbėjimais apie gyvenimą ir mirtį,
apie svetimšalę, kuri kartu tylėjo,
ir vėl gali ieškoti kelio
atgal tarp jų visų, kurie sugrįžo,
ir tų, kurie nebesugrįš jau niekada.

Ir vėl, kai susirinksime visi –
bus pasikeitę visa:
bus kiekviena diena ir valanda tikresnė,
bus kelio smėlis suplaktas į kietą žemę
ir amžinybė nebebus tiktai
į knygas surašyti žodžiai.