Penki neparašyti laiškai

Pirmas laiškas:
ADELAIDĖ

Atėjai viena. Adelaidės uosto tiršta migla
kvepia derva ir aguonom. Dega geltona, keista
nematyto pavasario saulė: oranžiniu kamuoliu
plūduriuoja plačiam purvinam dangaus baseine.

Tu atbridai sapnuodama juodą uosto vandenį,
kaip Guliveras paskui save vilkdama
mažytes kristalo valtis. Virš Torrenso lėto tekėjimo
liekno tilto vibruojanti linija sminga naktin.

Senam Vokietijos mieste (atsimeni?) tau dovanoti
platanai ošia prie kito tilto per seklią upę:
rytmetį gaudo vaikai sidabrinę forelę rankom,
pakrantėje šnara lapai ir vėjai žaidžia aikštėje.

Katedros laikrodis muša griuvėsių valandą.
Trupa balta mėnesiena. Sunkių kontraforsų šešėlyj,
kur Angelas pučia Teismo Dienos trimitą,
mūsų žingsniai liko ir aidi. Tu Adelaidėj

žiemą sapnuoji, lengvą tošies valtį pusnyne.
Papūgų lalėjime ieškai pamesto pilko paukščio.
Tiltai. Mūro vartai raudoni. Sukasi saulė
oranžiniu kamuoliu tavo sapne. Adelaidėj.

Antras laiškas:
HONG KONGAS

Naujagimis mėnuo žydi vyšnių sode.
Hong Konge.
Geltonas ir apvalus, kaip vario skarda.
Kaip gongas.
Mano mažoji sesuo migdolo akim, porceliano pirštais
žiūri, kaip šilkaverpiai apatiškai miršta
ant tilto trapių turėklų Hong Konge.

Ryžių degtinė saldi. Šešėliai ant lengvo šilko
svyruoja kaip nendrės tuščiavidurės blyškioj akvarelėj.
Bado duona sprangi. Šešėliai priemiesčio pilko
kavinėj svyruoja marihuanos dūmuos kaip lėlės.

O mėnuo žydi geltonas tyrų krašte. Uoste.
Hong Konge.
Žėrintis ir apvalus, kaip vario skarda.
Kaip gongas.
Mano sesuo prieš tūkstantį metų pamiršo,
kad moka juoktis ir verkti. Prūdo paviršiuj,
po tilto turėklais trapiais Hong Konge,
žiūri migdolo akim į mane Gioconda.

Trečias laiškas:
AUKSINIS KRANTAS
l o p š i n ė

Efua,
balto mėnulio pieno ežerai tyvuliuoja
tavo sapne. Liauna
tavo juoda oda kaip šventoji
Modomodų giria vakare. Efua, tavo jauna
širdis kaip basų ir apsvaigusių kojų
dunksėjimas, būgnų tam tam ir ritminga derliaus daina.

Efua, tavo sapne nunoko oranžinė saulė,
nuogo rytmečio nuotaka ir nekaltybės akmuo.
Tavo rankų riešai lengvi kaip paukščio kaulai
tuščiaviduriai. Kaip nendrė vėjuje – tavo liemuo.

Šnara tavo sapne kukurūzų auksiniai plaukai.
Verda varinio vandenio upė. Palmių plaštakos plaka
tinginį vėją pavėsyj. Iškėlęs aukštai laikai
lanką ir strėlę. Efua, tavo vingiuojantį taką seka

tigro klastinga akis. Bet tu nugalėsi
piktą žvėrį ir tamsią tankmę, kur kabo keisti
beždžionių sapnai ir vėjų vėsūs
peiliai, supjaustę debesį minkštą. Garuoja šilti
ežerai mėnulio pieno tavo sapne.
Efua, tavo ilgam ilgam sapne.

Ketvirtas laiškas:
1956 METŲ RUDUO
Budapešto baladė

Imre, ar tai tu stovėjai
(vienplaukis berniukas moksleivio miline ir vaiko akim)
ant poeto paminklo pakopų tą nepaprastą spalio vakarą
ir šaukei į mirtiną tylą virš neužmatomos jūros galvų,
užkimęs nuo tėviškės tyrų ir drungno Dunojaus vėjo
ir jauno kraujo plakimo:
“Kelkite, vengrai, tėvynė šaukia jus!
Laikas atėjo! Dabar arba niekados!
Visų vengrų Dievo vardu mes prisiekiam, prisiekiame
niekad daugiau nebebūti vergais!”
Ar tai tu kartojai, Imre, kartu vėliau su minia
ir žeme, ir vėju, ir vandeniu šitą karčią laisvės priesaiką?

.. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. ..

Imre, ar tu rašei
(krauju – kokia patetika! – savo jaunu, šiltu krauju)
nuo pirmojo rudenio šalčio sugrubusia, peršauta plaštaka
raudonom ir tiesiom raidėm ant balto krantinės mūro,
kad matytų visi: žingeidūs, bailiai, savieji ir priešai
didžiulėm raidėm sukrekėjusį šauksmą: Mirtis pavergėjams!
Mano žemė gyva per amžius!
.. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. ..

Imre, ar tu užklojai
savo šiurkščia miline (ir vėliava, iš kurios tavo draugo ranka
išpjovė – kaip votį – gėdingą vergijos žvaigždę) liesą, ištįsusį
kūną, geltonus padrikus plaukus savo sesers
ir padėjai žodžius ant gatvės grindinio, sudraskyto
tankų vikšrų:
Miegok ramiai, maža Budapešto mergaite,
tavo mirtis nebuvo veltui…

.. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. ..

Imre, ar tu parašei
siauroj popierinėj juostelėj
mums anuos nepamirštamus sakinius
iš anapus nakties, iš miesto mirties konvulsijoj
(dundant juodai nevilties kanonadai… žvilga Dunojus
po tiltais tuščiais… ir durtuvai… siauros mongolų akys.
barbaras stovi už miesto vartų…),
Imre, ar tu mums rašei
iš anos paskutinės, baisios, nemirtingos nakties:
“Dieve, išgelbėk Vengriją.
Dieve, išgelbėk mūsų sielas.
Sudiev, draugai…”?

Penktas laiškas:
LOS ANGELES

Vandenyno pakrantėje šoka basi angelai.
Varinėm gerklėm rėkia mėlyną liūdesį džiazo trimitai.
Poetai girti deklamuoja kavinėse – aštrūs šešėliai
legendarinių paukščių plonais sparnais
sukapoja ūžiančią dūmų uždangą – žiūri pro ją
plaukais palaidais užsidengusios veidus merginos
į ramią, apatišką, lygią kaip veidrodis jūrą…

Ant karšto asfalto šoka basi angelai.
Džiunglių būgnai dunksi laukinio kraujo ritmą.
Juodieji poetai dainuoja dienovidį, degančią dieną:
iš peleninių palmių pasipila paukščių pulkai
virš šokančio, šaukiančio, šėlstančio miesto…
Karnavalo oranžinėj vėliavoj smilksta išdeginta saulės akis.
Ant uosto krantinės šoka basi angelai.

Kavinėse ir karčemose šoka basi angelai.
Juodi angelai. Balti angelai. Mėlyni angelai.
Poetai iš dūmų prikėlė žalio koralo salą
ir albatrosų tėvynę. Variniai džiazo trimitai
drasko palmių šakas ir aižo dangoraižių akmenį.
Trupa vitražų stiklai, ir skyla vitrinų stiklas.
Dirbtiniai mėnuliai skrieja bežvaigžde erdve.

Ant žvaigždžių ir stiklo šukių šoka basi angelai.