Pavasaris užima didmiestį

Ant ežerų suskeldėjusio stiklo
parpuolus, regi bundančias žuvis žiema.
Jos nugaron susmigę saulės peiliai blyksi,
ir baltas kraujas teka čiurkšlėm krūtine.
O vėjai jos suplėšyta, dėmėta miline
pavasario kariuomenei sukilti moja.

Miglų apsemtos platumos sudunda.
Drėgna žeme nubėga šiltas drebulys.
Ir greitos kojos klykiančių ir klumpančių
minių ir dūmai, kvepiantys medum,
užlieja vieškelius visus mieguisto miesto link.

Tada staiga surinka priemiesty skardus trimitas,
varinį saulės rutulį sukandęs spindinčiais dantim, –
ir liejasi ugnis iš jo nasrų ir sudraskyto
dangaus, gurgėdama lediniais gatvių akmenim, –
o apsikaišę beržo šakomis, basi ir sutaršytais
plaukais kareiviai bėga šūkaudami grindiniu
ir žarsto pumpurus ir žiedus ir paukščius aplink.