Ežerai

Pasakų milžino pėdos –
tyvuliuoja užlietos žydrynės tyrais vandenim…
Dainuodamas ėjo jisai: į akis neregėtos
debesų ir paukščių vėliavos švietė,
ir į plaukus jam pynėsi vėjai drėgni.

Ilsėjosi jis, paskandinęs auksinę galvą
tarp šlamančių medžių vainikų vešlių.
Ir primėtė žaisdamas sraigių geldelių
ir gelsvų akmenų į dugnus duburių gilių.

Ir svajojo: atbėga mažytės, sakuotos valtys. –
Jas kaip paukščių plunksnas nurankios jo pirštai
ir ant kranto padės… ant įkaitusio kranto balto…
šimtus peteliškių, sparneliais nutirpusiais virpančių…
Ir žiūrės, kaip ant smėlio gėlėto iš lėto diena numiršta…

Po rasotais vokais svajodamos milžino akys užmiega.
Jo alsavimas supa skambančių nendrių miškus.
Žalvariniai lydžiai guli tingūs ant dugno smėlėto.
O žėrinčios bangos į mėlyną krantą bėga ir bėga
ir trupėdamos taško purslom jo lūpas, akis ir drugius.