Sniego balandžiai

Svetimo kambario kvapas. Drumzlinas indas
gėralo keisto padėtas saulėj ant lango.
Šviesiaplaukis berniukas išblyškusiom rankom
laiko gitarą ant kelių ir skambina
žemėje niekad dar negirdėtą gaidą.
Pilkos jo akys suplėkusioj prietemoj spindi –
du šuliniai užledėję… Giliai pasilenkus
gęsta diena virš jo miegančio veido.

Mano draugas paliko mane ir miega, ir miega…

O seniai, kai pro tylinčius sodus upės nebėgo,
mudu būrį baltų balandžių nulipdėm iš sniego
ir paleidome juos į didžiulį, šarmotą dangų:
jie plazdėjo tenai ilgai, nutūpę ant lengvo,
linksmo, laimingo debesio spindinčių rankų…
Ir žemė sėmė kiekvieną rytmetį mūsų balandžių
prisisunkusias saulės plunksnas nuo mėlyno sniego.

Tada, vieną naktį, atėjęs kažkas pabudino sodus:
glostė ir glostė pusnynus ir gruodą karštais delnais;
nuo garuojančių upių nuklojo sidabro paklodes
ir paleido iš narvo vėją žaisti malūno sparnais.
Mudu klausėmės, veidus iš siaubo paslėpę į juodą
žvyro duobių užuovėją: daužė kažin kas kvatodamas,
žydrą dangų kažkas sudaužė kumščiais kietais.

Kai pakėlėme galvas – drebėdami tiesė šakas
medžiai į prarają: baisų ir svetimą dangų:
jo dugne sandėliai gulėjo kaip žvėrys miške,
sukryžiuotom letenom suodinus veidus pridengę;
iš nasrų pravirų išsilieję, kaip ilgos jų iltys spengė
bėgiai po rėkiančiais ratais… Akli traukiniai
lėkė ir lėkė ir lėkė per baltus balandžius…
Mano draugo geliantis riksmas nukrito ant jų kaip rankos.
Jo kakta šešėliuota tekėjo mėlynas paukščių kraujas…

Nepažįstamos žemės kvapas. Pelėsiais aptrauktas
indas raudono gėralo stovi prie uždaro lango.
Mano miegantis draugas vaškinėm numirėlio rankom
laiko gitarą ant kelių ir skambina, skambina
žemėje niekad dar negirdėtą gaidą.
Sniego balandžiai plazda prieš baltą jo veidą.