Tėvų kiemas

Kai mano basos kojos pirmąkart palietė žemę,
ji buvo šilta ir drėgna kaip motinos lūpos.
Toli, dangaus drumzlinam pakrašty, dar dudeno
griaustinio būgnai ir vėjai kvepėjo lietum.
Mano pėdą kuteno apvalios žvyro kruopelės
ir plovė žalia ir rasota žolė… Platus
ir didžiulis atrodė man kiemas tėvų be galo.

Upės vagojo ir vieškeliai raižė jo nugarą.
Pilna buvo jame šalių paslaptingų ir tolimų:
skaisčiai geltoni miškai, kurie dangų ir saulę sugeria,
ir jūros, sklidinos spindinčių sraigių namų.
Dievo karvyčių vilkstinės ilgos ropojo
per dykumų smėlį, nešdamos lobius mano pilin.
Juodi skruzdėlynų kareiviai žirgais greitakojais
slapstėsi po sidabriniais dilgėlių lapais ir sodo usnim.

Per drumzliną griovio vandenį plaukė iš lėto
kibirai, rūdžių suėsti, – pikto priešo laivai.
Už stūksančios kiemo tvoros, kurią dengė suplėkę
voratinkliai, sklido galandamo peilio riksmai…
Baltai išplauti virtuvės laipteliai garavo saulėj.
Sukišę krūvon snukučius, kačiukai miegojo ant jų.
Pro atvertas duris riedėjo į kiemą sausas
tarškėjimas lėkščių, virdulių ir motinos balsas jaukus.

Visa buvo čia pat: dangus su saule ant žvilgančio žvyro,
Debesys – šilto, putoto pieno ąsočiuos sunkiuos;
sodriai žaliuos varnalėšų karstuos – numirę
mažytės karalių dukterys, ir paslaptinguos leduos –
sudužusio butelio šukėse – spingsinčios paukščių akys…
Visa buvo arti – kada paliečiau koja basa
pirmąkart žemę, šiltą kaip motinos lūpos, kai naktį
jos mano vokus bučiuodavo: Mik, aš užpūsiu šviesas!