Ūkininko mirtis

Vėjuotą vakarą pravėrė jis namų duris.
Jo ramios akys žvelgė į svyruojančius beržus.
Didžiuliais kąsniais ėmė pirmas sniegas krist –
užklojo upių sietuvas ir žemę pamažu.

Kaimai, suvystyti į sutemų skaras pilkas,
užmigo vėjo švilpiamų lopšinių supami.
Mažytes spingsinčias akis nakties ranka
užspaudė vieną po kitos… Jis glostė tvenkiny

smaluotą luotą ir apsnigusias žvaigždes delnais.
Ir šaltą plūgo geležį, susmigusią į gruodą…
Pavasarį užtvinusius laukus regės sūnai
ir, bėrius žvengiančius pakinkę, vėl nublizgins juodą,

rūdžių suėstą geležį garuojančiuos arimuos.
Vėl supsis paukščiai ant saulėtų ir trankių dainų,
ir prakaitas tekės nudegusiom, plačiom krūtinėm.
Miškai pabus. Šaltiniai prasimuš iš žemės gilumų,

ir bitės puls iš avilių tamsybių saulėn…
O aš, gulėdamas smilčių kalvoj, regėsiu dangų
pro šulinių gaivias akis; regėsiu kaulo
baltumo debesis aukštai – šviesių ėriukų bandą, –

šnabždėsis jie su vėjais miegančiais mėlynėj.
Į mano kūną sunksis kvepiantys medum
lietaus lašai. Ir drieksis žolės susipynę –
mano žali plaukai – upelio skambančiu dugnu…

Jisai ant balto kiemo protėvių sukniumba. Tyliai
susminga sopulingais kalavijais jo širdin
sietyno spinduliai. Pro karštas lūpas išsipylęs
sunkus jo kraujas sunkiasi į žemės gyslas…
O sukrekėjusiam lede beržai ir žvaigždės atsispindi.