Lapkričio migloj

Nepalik manęs vieno… Rudens
paslaptingi laivai plaukia gatvėm…
Kruvinų jų žibintų vienatvėj
man šiurpu be žmogaus. O šalta

ir baisi tuštuma mus užtvinsta:
skęsta medžiai, namai ir dangus…
Šaukia varpo balsas baugus
kažin kur tolumoj. Mūsų žingsniai

grimzta gailiai šnarančiuos lapuos.
Tai nuplautas ledinio lietaus
mūsų motinos vardas ant kapo

akmenio žiūri į mus: Nepalik manęs vieno…
Man taip šalta, šiurpu be žmogaus…
Teka rudenio purvinas kraujas velėnom.