Piemenėlio mirtis

Skardusis tavo tošies ragas ir dainelė
pažadindavo paukščius ir lieknus beržus prie kelio,
ir saulėje mirgėdavo drėgni ir skaistūs jų lapeliai…

Kiekvieną rytmetį kai kūdros ir atbundančių namų
langai nušvisdavo saulėteky ir imdavo iš kaminų
į dangų vinguriuoti sidabrinės dūmų virvės,
ir žmonės užmiegotomis akim atverdavo duris –
tavo daina nuskaidrindavo jų niūrias mintis,
ir lyg linksmiau suplakdavo jų grubios širdys…

Kiekvieną rytmetį, kai nuo plačių ganyklų
ir upių rūkstančių vagų išdrikę miglos,
lašėdamos šaltais lašeliais, keldavos mėlynėn –
tavo botagas sumirgėdavo viršum miglos lengvai,
ir skambančios mediniais tarškalais bandos ragai
nušvisdavo saulėteky tartum auksiniai…

Ir kai vidudienio kaitroj virpėdavo melsvi ir tolimi miškai
ir svaigdavo anta aukštų lazdų nualpę apyniai,
ir driekės vieškelis pro kaimą tuščias į tolybes – –
Be tavo tošies rago paprastos, linksmos dainos
atrodė sodžius tuščias ir išmiręs, ir senos
klajojančios po kaimą elgetos pavidalas tegyvas…

O vakare, kai gėlės imdavo kvepėt taip svaigiai,
kai upės vandenin juodan sumerkdavo juodas šakas karklai
ir vakaro dangus sužaižaruodavo kaip gaisras, –
tu vieškeliu dainuodamas sugrįždavai į kaimą:
– Žiūrėkite, jau vyturys namo pareina!
Ir grubios širdys plakdavo linksmai ir taikiai.

O kruvini mirgėdavo berželių lapai pakelėj…

Dabar tu miegi. Dvi geltono vaško žvakės
kaip mažos peteliškės mirgančiais sparneliais plazda, –
tartum žali ir ašarojantys berželių lapai…
Balsai pavargę, niūrūs liūdną giesmę tęsia…
Nuo žvakių vaškas lygu ašaros didžiulės laša…
Naktis. Tu miegi… Lygumose upės teka…