Pavasario miniatiūros

pavasario naktis

Nebijok –
tai sugrįžtančių paukščių sparnai
tokį keistą skambesį kelia
nakty – –
Nebijok –
tai pabudo kalnai –
ir vandenys srūva upeliais
per šaltas jų akis,
per garuojančią žemę…
Nebijok –
tai pabudo naktis
ir pabudino žemę.

vidudienis

Ledinės žvakės puola nuo stogų –
ir sutrupa skambėdamos ant kelio…

Po sniegu girdisi mažų upelių
srovenimas. Ir saulėtu dangum
jau skraido dideli, pavargę paukščiai:
ilgos kelionės vėjai plazda jų sparnuos –

Maži vaikai, akis pridengę, stebi juos –
ir jų laiveliai užmiršti per kūdrą plaukia.

vyturiai

Vieną rytmetį vėjas svaigus –
jaunikaitis plaukais palaidais –
siautė vienas šaltaisiais laukais
ir išmėtė jus į skliautus!

Dabar jus plazdate baugščiai
pilkais sielvartingais sparneliais –
ir padangė skamba taip skaudžiai,
kaip stiklo varpeliai.

žibuoklės

Kai eglių mėlynom viršūnėm ėmė plaukt
dar nematyti debesys – tokie lengvi ir skaistūs,
tą vakarą mažieji gnomai ir sapnų mergaitės
išėjo žaist iš savo požemio gilaus.

Ir žaidė jie tenai smagiai ligi pačios aušros.
Ir mėlynos sapnų mergyčių akys skaisčiai degė.
Ir žalios jų kurpaitės – lakios kaip plaštakės –
iš džiugesio mažuosius gnomus vertė ašarot…

Bet puolė ant aikštelės pirmas saulės spindulys!
Ir gnomai dingo po žeme. Tiktai sapnų mergaitės
suklupo plazdančiom širdim. Ir išsisklaistę aikštėj,
jos dairos mėlynom, plačiom akim aplink.

gandrai

Baltos, plazdančios džiugesio vėliavos –
mano žemėn sugrįžta gandrai!
Ant spindinčios upės andai
krinta ir krinta šešėliai jūs!

Tai jūs atnešat ilgesį tolimą
ant plačių, ant sidabro sparnų!
Ir kartu su šešėliais nupuola jis
ant pilkų mano žemės namų!

vaikai

Išblyškusiais veidais, giliom akim ir tylūs
jie žiūri, kaip laiveliai iriasi prieš srovę, –
o saulė akinančiai spindi vandeny…
Toli, sustingusius sparnus iškėlęs, stovi
tamsus malūnas… Ir sidabro debesim
nuo jo tamsiųjų rankų paukščiai kyla.

Jie žaidžia ir nemato tolumos. Jie žiūri, kaip laiveliai
baltom mažytėm burėm virpa vandeny —
O nuo juodų malūno rankų keliasi ir kelias
ir skrenda paukščiai dideliais sidabro debesim…

pirmasis drugelis

Viršum bundančio drumsto vandens
skrenda paukščiai pilki
ir debesys, lyg iš akmens nukalti.

Ir vėjas dar dvelkia naktim…

Tik staiga nušvinta srovės sūkuriai,
juodi ir drumsti – –
Ir vandenyje sumirga ir virpa balti
drugelio sparnai.