Senam dvare

Tu jauti dar plaukuose kelionės vėją
ir ant lūpų rudenio lietaus lašus.
Kambary tylu. Jau vakaras atėjo –
ir tamsa languos plasnoja pamažu…

Tu norėtum, kad kas nors kalbėtų –
kad sudužtų ši siaubinga tyluma…
Užsimerki: kažin kur iš lėto
plaka laikrodis. Kaip didelė, sena
šių tuščių ir vienišų namų širdis…

Tau baisu vienai. Štai kyla vėjas:
sodo medžiai šniokščia – tu girdi.
Ir atrodo – iš tamsos drėgna alėja
kažin kas ateina. Vis artyn – artyn…
Lipa laiptais… Taip lėtai… Sustoja…
Laukia- -Vėjas miršta už langų…
Virpančia ranka degi tu šviesą – tau baugu:
gal tai vėl tas pats benamis valkata,
žmogus, kurs po rudenio liūtis klajoja.