->
Šį vakarą, kai parko tankmėje
stovėjau medžių šlamančiuos šešėliuos,
su vakaro migla ji prisikėlė,
ir aš nustebusiom akim lydėjau ją:
lengvi plaukai sroveno smilkiniais…
ir tamsios akys… ir išblyškęs veidas…
Aš ją mačiau, mačiau kažkur kadais
taip pat laisvai, nerūpestingai einant:
išblyškusi ranka ilgais, nervingais pirštais,
prigludusi prie draikomų plaukų,
ir lūpose šypsnys pavargęs virpa;
o lieknas kūnas lengvo rūbo vilnyse
atrodo permatomas, kaip sunkių
rudens liūčių kapojama lelija.
Palikite komentarą