Didelis medis prie turgaus aikštės

Mane čia žmonės pasodino. Kažkada: seniai.
Prie šios dulkėtos turgaus aikštės.
Dabar aš didelis. Ir jų, šitų žmonių, namai
po mano šakomis tokie maži ir baikštūs:
jie prisidengę pūvančiais pilkais stogais,
drumstom langų akim nedrįsta į mane pažvelgti.

O aš išaugau lig dangaus. Mane perkūnai skaldo.
Mano viršūnėn įsikimba vėtros kruvinais nagais
ir drasko žiedus ir šakas. Ir šaltis
žiemos naktim man kraują stingdo šakose,-
bet mano rankos tvirtos: lyg iš akmenio nukaltos:

audringom naktimis aš paneriu jas į žvaigždynus,
ir aš jaučiu, kaip žvaigždės srūva man per pirštus,
ir debesys drėgni ir tirštos
pajuodę ūkanos, iš vandenynų
ir jūsų milžiniškų miestų dūmų gimę…

O! aš jaučiu tada, kaip mūsų žemė
erdvėj pašėlusiai ir kaip apsvaigus skrieja!
Aš paneriu rankas – ir mano kraujas dega…
Aš paneriu rankas – mane migla užlieja – –
ir aš nenoriu niekad vėl matyti turgaus aikštės.

Ir kai žaibai kaip kraujo srovės srūva dangumi,
ir kai ateina debesys, dusliai dundėdami, erdve,
ir paskandina dulkių sūkuriuos ir žmones ir gatves,
keliu rankas – ir šniokščia jos juodiesiems debesims:
ateikite! aš nuo padangių žaibo nebijau numirt!