Poeto vizija

Jo didelis šešėlis driekias per kalnynus,
ir palaidi plaukai plevena audroje…
Jis eina. Kaip sunkus griaustinio
dundėjimas jo eisena.

Neklauskite, iš kur tasai žmogus ateina:
jo akyse tokia keista liepsna!

Jo šviesios akys toliuose paskendusios:
JOS mato jūromis siūbuojančius laivus;
jos mato saulės nušviestus stiebus ir skrendančias
žuvėdras viršum burių plazdančių, lengvų…

Neklauskite, kodėl jisai uolom ir vienas eina:
o, kaip norėtų būti jis keleiviu ant anų laivų –

Nes jie į uostus grįžta. Jie namus suranda…
O jis taip eina klaidžiodamas amžinai.
Jo didelis, tamsus šešėlis krenta
ant žemės rutulio. Ir jo akių liepsna
audringą naktį šviečia tartum žvaigždės. –

Neklauskite manęs, kurion šalin jis eina:
jo akyse tokia keista liepsna!