Bendrakeleivis

Kai glaudžiu galvelę tavo švelnią
Prie krūtinės savo neramios,
Tartum atramą jaučiu aš delne, –
Tavimi gyvenime remiuos.

Juk per tokią vėtrą, tokią naktį,
Tokią nykumą be pabaigos
Man keliauti valios nepakaktų,
Kovai nepakaktų man jėgos.

Dezertyras! – skamba negarbingai…
Tegu smerkia, barasi tegu!
Bet kaip gera: akmeniu sustingai,
Išsiplėšęs iš buities nagų.

O švelni galvelė – tarsi plunksnos
Glostomo balandžio ar kregždės…
Tolumoj tėvynė mano dunkso –
Lyg pro debesį vilties žvaigždė…