Vėlinės

Šaltuos miškuos numirę lapai šlama.
Į skurdų apsiaustą supiesi.
Ir medžiai – toki pat benamiai
Išdžiūvusias rankas tau tiesia.

Gyvenimas – daina žiogelio
Į purvą kruviną suminta.
Todėl ir beržui širdį gelia,
Ir ašaros pušelei krinta.

Sugrįžta jie – į žemę kantrią…
Ir tiek jų daug – prie kūno kūnas…
Kada ir kur sutiksim vienas antrą?
Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos!

Nejau gyvenimas sugriautas?
Širdy- perdėm žaizda ir skausmas.
Ir neša, neša kraujo sriautas…
Koki krantai kada priglaus mus?