Atlanto nugalėtojui

Vandenyno demonai nubudo –
Gena, gaudo plieno paukštį baltą –
Alpdamas girdi staugimą gūdų –
Tai mirtis . .. Junti jos kvapą šaltą.

Tau sparnus ledų ledai sukaustė,
Žvarbios vėtros širdį surakino –
Tai gamta sujudo keršyt, bausti –
Kam išplėšei mįslę vandenyno.

“Skriski, sakale, per kaukiančią bedugnę”
Daug balsų per naktį nuaidėjo –
“Šąlame! – Gyvybės nešk mums ugnį”
Silpnajėgiai šaukias Prometėjo.

Ir mirties ledinės nepabūgęs,
Plieno paukštis per bedugnę skrenda.
Tegu audra, tegu vėtra stūgaus! –
Jis pasieks gimtosios žemės krantą!