Dvasių baladė

Girios senos kaip vandenys. Samanos.
Klaidžios pasakos kurčio pušyno.
Miško dvasios, kur kalba nesąmones
Ir kurios savo vardo nežino.

Jos užgimę audroj vakarykštėje,
Išsivertę iš degančio kelmo.
Jas griaustiniai maurodami krikštijo,
Joms durnaropės byra iš delno.

Apsisiautusios rūkstančia tunika,
Kaukia jos per miškų karaliją
Ir išgąsdina vaiką ir kunigą,
Kurie velnio ir angelo bijo.

Jos paukščiuką nuo epušės nuspiria,
Nugramzdina į vandenį – nuogą,
Pamaitina gyvatę ir musmirę,
Prinokina nuodingąją uogą.

Jos nutūpusios užburia ąžuolus
(Iš tų medžių bus pjaunamas karstas)
Ir murmėdamos maišos kaip mašalas,
Ir į dūmus pavirsta jų barzdos.

Girios senos kaip vandenys. Samanos.
Klaidžios pasakos kurčio pušyno.
Miško dvasios, kur kalba nesąmones
Ir kurios tikro Dievo nežino.