Klajoklio vargonėliai

Man užžėlęs teko kelias
Per trakus, kur raugės velias,
Smilgos šiaušiasi plačiai,
O žiedai – reti svečiai…

Ten jis plynas, čia nelygus,
Čia jį kloja žabai dygūs,
Ten jis kietas, čia slidus –
Dursto, purvina padus…

Nors aš klaidžioju netingiai,
Man prailgsta kelio vingiai,
Juo kad jis su jais podraug
Slepia klausimus per daug…

Klystant aš randu ir gairę,
Bet ar tiesiai, ar į kairę
Reikia žengti – nežinia,
Nors jį mindžioja minia…

Klausiant tako pėsčią, raitą,
Jie nespėja, kas man kaita,
Ir į tolį aš eimi,
Pasikliovęs savimi…

Ten, kur audra ima siausti,
Ieškau, kur man prisiglausti,
Bet ir elgetos vardu
Aš paguodos nerandu…

Šiąnakt beldžiausi į klėtį,
Kad įleistų atilsėti,
Nes, atkiūtinęs arčiau,
Blandų žiburį mačiau…

Buvo girdima patamsy,
Kad ir juslūs šunes amsi,
Ir sukrykštavo gaidys –
Neatsiliepė širdis!

Tad, kaip audžiau, taip ir ausiu,
Aš jau kelio nesiklausiu,
Nes jo kryptį jau menu
Iš jau praeitų dienų.

Man gi skirta vilkti naštą
Vis į vakarus, į kraštą,
Kur, kaip vargetą svirne,
Laukia atpildas mane…

Kur už girios saulė leidžias
Ir po žemės klonį skleidžias
Žemės nykstama migla
Ir žvaigždžių mįslės tyla…