Sparnų giesmė

Broli siauro žemės kelio,
Kai širdis erdvės panūs,
Pasiskolink iš erelio
Nenuilstamus sparnus…

Tu iškilęs pamatysi,
Ką aš pats daugsyk mačiau,
Kaip kalneliai, girios tįsi
Ir atokiai, ir arčiau…

Tu iš ten veizdėsi ruožtą
Žemės tolių vidury –
Skurdžią biržę, gluosniais puoštą,
Kur tu smiltžemį ari…

Tai tos pat ertovės sprindis,
Jūroj kilusi vilnis,
Tad ir tavo pirkios grindys –
Amžių tolių trupinys…

Ir tu grįžęs žengsi tvirtas
Amžių išminties vardu
Ir žydėsi, neatskirtas
Nuo būties mįslės žiedų…

Nes ką tylus amžiai krovė,
Ką dar kals žvangi diena –
Ta pati būties šventovė,
Vieno aukuro liepsna…