Baladė

Kaip vaiduoklis šampa žemė.
Skurdžios pušys tyli…
Vakarinis rūkas semia
Mano tamsią pilį…

Ir iš šilo išsibrovęs
Mėnuo jau suspindo,
Ir pasklido blizgių srovės
Iš jo aukso indo…

Ir žvaigždžių naktis nešykšti
Tylai mano baro,
Ir į tolį nečionykštį
Vartai atsidaro…

Kur diena šlamėjo, šniokštė
Po pilies pušyną,
Tik švytuoklė mano bokšte
Bilda, dūzga, tina…

Tai nakties raganiaus vaidas
Žemės laiptais žengia,
Ir duslus jo žingsnių aidas
Sutartingai spengia…

Ir jis mano širdį neša
Į tą tolį didį,
Kur, kas bus, sudygo, veša,
Kur, kas buvo, žydi…

Tuokia jis į gyvį vieną
Būsima ir būta,
Kas kvėpuoja trumpą dieną
Ir kas amžius kruta…

Tiesia Laikas amžių juostą
Kaip upokšnis sraujas
Į būties užburtą uostą,
Vis tas pat ir naujas…

Aukso šydu. mėnuo dengia
Mano tamsią pilį…
Tik švytuoklė bilda, spengia
Ji viena netyli…

Pina ji, kaip amžius pynė,
Pasaką bepradę…
Tai visatos sutartinė –
Tai būties baladė…