Vilnies elegija

Stebėk, kaip jūroj vilnys siaubia, kyla
Ir veržias, sraujos, iš pilnio į pilnį,
Prie žemės slenksčio, į pakrantės tylą –
Ir tu, klajokli, vien kartoji vilnį!

Štai atliulėjo iš tolio mįslingo
Į kopos miegą viešnia baltagaurė,
Sušniokštus plūdo į smiltį ir dingo –
Nuleisk išgertą tavo mirksnio taurę!

Po jos ir kitos verpiasi iš naujo,
Ir kur jos lūžta, lyg nieko nevyko,
Tik sraujos čiurkšlės smiltį laižo, plauja –
Kur tavo eita, pėdsakų neliko…

Galingos vilnys, kol vėjai jas pučia –
Jų skirtį baigia purkšmenos ir putos,
Šios žemės pilnio netvarūs likučiai –
Tokios ir tavo trumpos dienos būtos!