Vilnies giesmė

Kad užliūliuotų dvasios alkį seną,
Stebiu, kaip jūra savo siaubą gena,
Kaip rieda vilnys nuo aušros, nuo ryto –
Daug jų likimas pro mane prarito…

Vis smerkias vilnys ūždamos į uolą,
Putomis tyžta ir čiurkšniais nupuola –
Taip nyksta žiedas saulės vakarykščios –
Žmogaus svajonės, mano viltys šykščios.

Bemiegės vilnys vis ūžia, vis kyla
Ir srūva, skuba į krantą, į tylą,
Siaubia, siūbuoja, nė mirksnio netilsta –
Tai amžių samtis žemės dieną pilsto…

Bemiegis siaubas ūžia, skuba, rieda
Ir lygiais posmais tylią giesmę gieda –
Klaupkis, varguoli, tai amžių švytuoklė
Skaito, matuoja žemės skurdžią duoklę…