Dienų audimas

Painios žemės visos sritys –
Žmonės, labui nusiteikę,
Stengias išminties mokytis,
Mato, kad budėti reikia…

Mokos vakaras iš lyto,
Liepsnos – kibirkštis augina,
Tad ir aš dairausi kito,
Ką jis verpia, ką jis pina…

Bet ir jis taip pat težiūri,
Ar ne tuščias mano svirnas,
Ar tikrai valdau menturį,
Ar suku vaisingai girnas…

Pats aš pagal patyrimą
Duodu paspirtį negausią,
Jei iš manęs kas ją ima
Ir suklydęs kelio klausia…

Ai randi tu lobį rimtą,
Ar tik piktą uodą gaudai,
Skirk dalytę bent dešimtą,
Veik ir savo brolio naudai…

Mūsų dieną audros laisto,
Ilgos, nykios mūsų naktys,
Žemės skausmui stinga vaisto,
Tenka širdžiai alpti, plaktis…

Ženk, žmogeli, apsidairęs –
Liepto lentos gal netvirtos
Ir neaiškios žemės gairės,
Ypač kryžkelėms neskirtos…

Pagal žmogui duotą lemtį
Niekas gobio nepalaiko,
Ir, išdrįsęs pasisemti,
Nebegausi pilno saiko…

Tad nurimk, širdie besote –
Tau nuo amžių skirta suostis
Ir sukniubus nežinoti,
Kas tau ašaras nušluostys…