Galiūnas

Pakilo, sumojo juoduoju sparnu, –
Ir aš į jo sostą, kaip vergas, einu.
Jis kvėpė liepimą numirėlio vėlei, –
Ir skverbias į spindulius kapo šešėliai.

Jis alkiui užčiaupė piktuosius nasrus, –
Ir džiūgauja minios pro puotų gaisrus.
Putojančią taurę jis sutrempė koja, –
Ir geduloj klūpantis džiaugsmas vaitoja.

Tada jis pakilo ir žengė lėtai,
Kur buvusių žygių dar skamba aidai.
Ir ką jis ten šaukė ir ką ten kalbėjo,
Viena tik tamsioji naktis tai girdėjo.

Kai grįžo į sostą galiūnas puikus,
Tik žvaigždės mirgėjo pro palšvus ūkus.
Sugrįžo, apsigaubė juodu sparnu –
Ir kniubo prie sosto šaltų akmenų.