Fantazijos

I

Stačiai iš vakaro raustančios saulės
Ritasi šniokšdamos virpančios bangos.
Taškosi, laistosi, krykštauja, nardo –
Vis jau artėdamos, vis jau didėdamos,
Žaidžia ir grumsčiojas, juokias ir pykstauja –
Ir nenumaldomu ir nesulaikomu
Visa skandinančio gaivalo sūkuriu
Smogė ir sviedė
Melsva erdve.

Ū – – ha – -! – ūščioja, supasi,
Griaudžia ir dunda liepsnoti verpetai.
Tartum auksiniais padangių trimitais
Supūtė vėtrą archangelų lūpos –
Visą pasaulį pažadino džiūgauti,
Kilti ir lėkti į mėlyną prieblandą
Visa pamirštančiu, šėlstančiu kvaituliu,
Degančiu žvilgsniu
Lėkti tolyn.

Bet jau iš saulės – begęstančios saulės –
Skrenda žvilgėdami mėlyni raiteliai –
Skrenda atokrantėm, skrenda atošvaistom,
Skrenda ir slepiasi ūkanų skraistėse,
Sprunka tarpekliuose, genas užuolankom, –
Ė, jau ir daginė, ė – jau ir sučiuopė –
Apglėbė juosmenį, svilina smilkinius, –
Ė gi pasaulyje
Laisva, platu!…-

II

Didelės akys ir mėlyni toliai
Sukeitė spindulius savo gelmėse,
Visą pasulį nakty paskandino,
Bet susiglobti per amžius negali.

Didelės akys, kaip rudenio naktys,
Tamsios ir gilios ilgais pažvelgimais –
Spindi į gelmę nebyliais žvaigždynais,
Bet laukiamų paslapčių nepasako.

Mėlyni toliai, kaip krišpolo pilys,
Lūkesiu virpa nuo mylimo žvilgsnio,
Žvanga aidais nuo pakilusio geismo,
Bet ūkanotų skliaustų nepradengia.

Pinasi žvaigždžių žėruojančios gijos,
Blykčioja kalnų sniegai baltapūkiai,
Ūžia artėdamos mėlynos jūrės, –
Glūdi vien tolyje tolimi toliai.

III

Kur tu leki, mano mylima vėle,
Kapą palikus ir liūdintį kryžių? –
Blaškosi linkdamos gedulo vėliavos,
Klumpa ant kelių maldaujanti Libera.

Libera! – Libera! – ak, neprikelsi
To, kam gyvybėj mirtis karaliauja,
To, kam iš saulės palinkę šešėliai
Gedulos kryžiais paženklino kaktą.

Ė, tegu lekia iš šėlstančio pragaro
Visos kvatojančios kvaituliu raganos!
Grįžk į kapus, mano mylima vėle,
Ten tavęs laukia linguodamas kryžius.

IV

Cit! . . . – –
Kodėl gi durys staiga atsidarė –
Šiurpuliu nusmelkė šaltas atodūsis. . .
Juoda anapus, lyg tvylančios žiotys –
Kaž kas nematomas slankioja, dangstos. .

– Prašom!… Įeikit!… – Eina jau, eina…
Pokštelė’ aidesiu kaž kuris baldas,
Kaž kas nerimstančia nuojauta kvėpė –
Ir už pečių nebyliai atsistojo.

– Prieteli, ką man sakysi?
Jau metas vėlyvas.. . –
Tyli. .. Vienas tik stagaras
Klibina langą,
Kaip gyvas.

– Prieteli, tavo kuklumas
Labai man patinka… –
Tyli… Tik gremžias peliūkštė
Pasienio gzimse
Pro tinką.

– Prieteli, štai mano geismas;
Prasmeki tu skradžiai! … –
Tyli… Vien suokia iš tolo
Vėtros verkimai
Bežadžiai.