Iš saulėtų vaišių

Iš vasaros džiaugsmo, iš saulėtų vaišių
Pailsęs sugrįžau į savo namus.
Nuploviau versmėj sudulkėjusias kojas
Ir rankose paslėpiau degantį veidą.
Už durų dar gaudžia aidai pasiviję,
Ir ūščioja dar sūkuriai spindulingi,
Ir plazda džiaugsmu palydovės plaštakės,
Bet mano namuose jau sūtemos smilksta
Ir mano krūtinėj – tylos valanda.

Užvylė mane visareginti saulė:
Žydrąsias akis spinduliais sužavėjo,
O širdį nykybės šešėliu apsupo,
Kaip juodu prakeikto likimo sparnu.
Jaunybe ir meile pražydusį šypsnį
Svajingai išbraižė ant moteries veido
Ir galvą lelijų žiedais apipynė, –
O jų šaknyse išpenėtąją angį
Paleido ilsėtis pavėsy krūtų.

Išnykite saulės niekingieji monai:
Aš durų į šviesą daugiau nepraversiu:
Maištingoje laisvėj bekylančiai dvasiai
Per ankšta pasaulio šviesumo riboj.
Lig sūtemų meto tyloj išrymojęs,
Be gailesčio merdinčią saulę išvydęs,
Ir tolimą gandą už kalnų nugirdęs,
Nedegsiu liepsnoto kelionės žibinto,
Tik vienas išeisiu tyliai pro duris.

Į tolį, į aukštį platus mano kelias:
Tik balzganos miglos, tik virpančios žvaigždės,
Tik tolimos mąstančių kalnų viršūnės, –
Tik plazdantis jausmas: gyvenk ir mylėk!
Einu, kaip valdovas, ir laisvas ir didis,
Kaip šiandien nužengęs nuo rankos Kūrėjo
Į naują, pirmykštę, garuojančią žemę,
Ant rankų iškėlęs liepsnojančią širdį,
Einu į pasaulį gyvent ir mylėt.