Pasaka apie rytą

Pavargę renka susilenkę
langų šukes, kur vakar daužė,
užspringdamas per naktį šuo
į dangų kaukia.

Išalkę sėdasi prie laužo –
ir, pasišildę
dar šviežią vakarykštę dieną, kramto,
nakties įsipila stiklinėn
ir leidžia ją ratu.

Išalkę auštant virsta medžiais,
o aš einu pro šalį,
pro švintančio šunelio kapą –
po kojom miestai užkasti,
ratu sustoję medžiai tyli.

Kas naktį sėdžiu
kairiajam mėnesio šlaite,
gurkšnoju paukščio ašarą
ir valgau žemės riekę.

Artėja rytas, ir dangus
tuščiai kaip stiklo varpas
skamba.