Vargdienio pasaka

Slėgia žmogų mažos bėdos…
Vos kaip sutemų apuokas
Ai kaip vakaro pelėdos
Jos suverkaus, gęsta juokas…

Kaip žalingų gyvių spiečiai
Veržias jos slapta į kiemą,
Įsisiurbia, apsiriečia,
Gaišta vasarą ir žiemą…

Vakar draskė, gnaibė, gylė,
Šiandien verpalus sudraiko
Ir stoge praplėšia skylę
Taip, kad virkdo ir ne vaiką…

Iš čia pat, kaip ir iš tolo,
Pučia sąšlavas į klėtį,
Kasa kluone žiurkėms olą,
Verčia plutgalį žiedėti…

Smaugia dieną skurdas juodas,
Bet ir naktį tau į ausį
Zirzia jis kaip piktas uodas –
Tu jo niekad nepagausi.

Jam negaila bėdžiaus bausto
Ai tu dainius, ar artojas,
Jis rankas be pančių kausto
Ir be pančių veržia kojas…