Ąžuolas ir aguona

Šlama ąžuolas aguonai:
– Didžio žiedo, menko grūdo,
Nei tu kvapui, nei tu duonai,
Dėl kurios ši žemė juda…
Tavo dienos taip neilgos,
Tu beveik kaip kitos smilgos,
Žemės vargui per laiba –
Tu jos tuščio pažiba!

– Aš žinau, kad tu ne laibas,
Kad, didike, amžius stovi…
Ir tave sutrenkęs žaibas
Gal jau greit nuris į griovį…
Tu šlami iš amžių tolio,
Bet ir tu gimei iš molio,
Kur ir grįši vėl – bemaž
Tokiu pat būdu, kaip aš…

Tu ištvėrei audros vėjus,
Jie ir mano diegą plakė,
Bet palinkus, padrebėjus
Aš stiebiuosi vėl kaip žvakė
Žerti žemės mįslei svarbiai
Ir žydėti amžių garbei –
Šit ką šnibžda aguona…
Šit ir baigiasi daina…