Nuodėmė – ne dėmė

Tu ir vėl
Ateini.
Ateini
Iš anapus,
Kur nusinešė
Saulę
Miškai.

Ateini
Ir šypsaisi
Kaltai
Ir mieguistai
Kažkaip.

Virpa pirštai
Kaip rožiniai
Žiedlapiai
Trapūs.

Paskubom
Žvaigždeles
Atsagstai.
Ir vediesi
Vaivorykščių
Tiltais
Anapus…
Ir alsuoji,
Alsuoji
Karštai.

Skleidžias
Pasakai
Kopos supiltos
Ir…
Bedugnė
Gelmė!
Tik tu jos
Nematai.

Užsimerkus
Eini.
– Nuodėmė –
Ne dėmė, –
Man sakai.

Einam ten,
Kur nusinešė
Saulę
Miškai.