Gobšė

Oi, godi, labai godi
Buvo gobšė pavydi !
Vos išbėgs tiktai kieman:
-Viskas mano ! viskas man !

Tėtis obuoliį parneš..
Pusę jai pasiūliau aš.
-Visą!- klykia
Ji balsu.
Pamanykit,
Kaip baisu!
Kai iš darbo grįždama,
Kriaušę parnešė mama,
Pusę jai pasiūliau aš..
-Ne! -tuoj gobšė nusigęš.
-Visą!- klykia
Ji balsu.
Pamanykit,
kaip baisu!

Oi godi, labai godi
Buvo gobšė pavydi!
Ir todėl tu paklausyk,
Kas nutiko vienąsyk!

Girdi gobšė kad diena,
Kad saulutė dyvina
Lygiai šildanti visus.-
Ir pavydas toks baisus
Gobšę apėmė slapta:
Ne! Saulutė apskrita
turi šildyti tik ją,
Pakabinta troboje.

Kartą žaidė ji kieme.
Žiūri- ritasi žeme
rausvas saulės kauolys
Kaip didžiulis obuolys..
Ir, palikusi vaikus,
Dumia gobšė per laukus:
Ji saulutę nuraškys
Ir jai šviesti įsakys
Tik jos-gobšės troboje,
Aukštoje palubėje.

Bėga gobšė vakare.
Priešais mėlyna giria.
Gobšė girion vis gilyn,
Saulė rieda vis tolyn..
Iš pavydo
Gobšė čia
Pasiklydo,
Ir nakčia
Ji iš girios
Nebylios
Ieško kelio
Atgalios.

O aplink-
Labai tamsu,
O aplink
Labai baisu:
Pasiklydusi godi
Žliumbia gobšė pavydi…

Ir pernakt drebėjo ji,
Ir pernakt kalbėjo ji,
Jei lig ryto prasėdės,
Niekam ji nepavydės
Kriaušių anei obuolių,
Nei saulutės spindulių.

Saulė nušvietė takus.
Grįžo gobšė par miškus.
Grįžus gobšė pavydi
Nebebus daugiau godi,
Nes pamokė ją tamsa
Štai ir pasaka visa.